Vietnamo karas, maištas ir hipių judėjimas

Jei ir yra kokia nors epocha, kurią būtų galima vadinti šlovingiausiais šiuolaikinės kanapės tradicijos metais, tai – septintojo dešimtmečio pabaiga Amerikoje. Pamiršę pokario vargus ir nenorėdami, kaip kad jų tėvų karta, pritarti Normano Rockwello idilei, jaunieji amerikiečiai atrado save per muziką, seksą, keliones ir nesantaiką – per viską, kas radosi iš marihuanos dūmelio ir lsd.

Kanapė daugeliu atvejų neabejotinai buvo maištininko aksesuaras. Visą XX amžių valdžios ją smerkė kaip dalyką, žlugdanti Amerikos jaunimą. Harry J. Anslingeris, vyriausybės atstovas, stovėjęs priešakinėse antikanapinio judėjimo gretose, kaip pasiutęs puolė blogio piktžolę, visoje šalyje keldamas iracionalią paranojišką šio narkotiko baimę. Tačiau septintajame dešimtmetyje Anslingerio propaganda išsikvėpė ir Jungtinėse Valstijose ėmė rastis nauja nuotaika.

Jaunus vyrus šaukdavo į kariuomenę ir siųsdavo į Vietnamą kariauti, o iš ten jie grįždavo lavonų maišuose. Tie, kurie liko gyvi, grįžę namo pamatė, kad jų šalis juos laiko nevykėliais. Augo nauja karta – išsižadėtoji, neturinti iliuzijų ir sentimentų gyventi pagal visai Amerikai būdingą, juos išdavusi tvarkingo gyvenimo idealą.

Maža to – beveik visi šauktiniai, vykę į Vietnamą, kasdien patiriamus baisumus ištverdavo rūkydami marihuaną. Grįžusieji ‘supažindino’ su ja kitus jaunuolius, ir ji greitai paplito. Septintojo dešimtmečio pabaigoje jau buvo susikūrusi ištisa antikultūra, kuri siekė pasitraukti iš visuomenės, o savo narkotiku pasirinko kanapę. Prasidėjo ‘hipių’ judėjimas.