Hipiai, San Franciskas ir HUMAN BE-IN

Jungtinėse Valstijose kanapės kultūriniu centru tapo San Franciskas. Kaip tik ten, Longšomans Hole (Longshoreman’s Hall) prasidėjo psichodelinė era, kai 1966 m. hipių grupė surengė koncertą, kuri pavadino Trips Festival. Greta esančio Aukso vartų (Golden Gate) parko dalyje, vadinamoje Polo lauku, 1967 m. po atviru dangumi įvyko didžiulis koncertas – love-in (reiškė ‘susibūrimas meilės šlovinimui’), pavadintas Human Be-In.

Koncerto ižymybės buvo Jefferson Airplane ir bitnikas poetas Allenas Ginsbergas. Hait (Haight) gatvėje, hipių judėjimo centre, ir gretimoje Ešburi (Ashbury) gatvėje minios marihuanos dūmytojų rinkosi hedšopuose – specialiose krautuvėlėse, kuriose buvo prekiaujama hipiškais reikmenimis – ir degino kvapnias žvakes, meditavo bei keitėsi indų meno dirbiniais. Jei anuomet būtų buvusios greitosios paskolos, dėl šio renginio jų paklausa būtų gerokai išaugusi. Viena labiausiai viliojančių vietų buvo Psichodelinė parduotuvė (Psychodelic Shop), kurioje buvo pardavinėjami visokiausi hipiški dalykai, taip pat ir dolerių banknotai su Greateful Dead dainininko Jerry Garcia’os atvaizdu viduryje.

Lawrence’o Ferlinghetti įkurtas City Lights knygynas puikavosi hipių intelektualų grietinėle. Jo rūsyje Allenas Ginsbergas pirmą kartą perskaitė savo poemą Staugsmas (Howl) – šis įvykis, manoma, paskatino atsirasti bitnikų judėjimą ir yra chronologiškai aprašytas kultiniame hipiškame Jacko Kerouaco romane Kelyje. Filmore Auditorium tapo svarbiausia koncertų sale, kurioje hipių guru Billo Grahamo kvietimu koncertuodavo tokios populiarios grupės kaip The Doors ir The Byrds.

the human be-in

Vietnamo karas, maištas ir hipių judėjimas

Jei ir yra kokia nors epocha, kurią būtų galima vadinti šlovingiausiais šiuolaikinės kanapės drop acid not bombstradicijos metais, tai – septintojo dešimtmečio pabaiga Amerikoje. Pamiršę pokario vargus ir nenorėdami, kaip kad jų tėvų karta, pritarti Normano Rockwello idilei, jaunieji amerikiečiai atrado save per muziką, seksą, keliones ir nesantaiką – per viską, kas radosi iš marihuanos dūmelio ir lsd.

Kanapė daugeliu atvejų neabejotinai buvo maištininko aksesuaras. Visą XX amžių valdžios ją smerkė kaip dalyką, žlugdanti Amerikos jaunimą. Harry J. Anslingeris, vyriausybės atstovas, stovėjęs priešakinėse antikanapinio judėjimo gretose, kaip pasiutęs puolė blogio piktžolę, visoje šalyje keldamas iracionalią paranojišką šio narkotiko baimę. Tačiau septintajame dešimtmetyje Anslingerio propaganda išsikvėpė ir Jungtinėse Valstijose ėmė rastis nauja nuotaika.

Jaunus vyrus šaukdavo į kariuomenę ir siųsdavo į Vietnamą kariauti, o iš ten jie grįždavo lavonų maišuose. Tie, kurie liko gyvi, grįžę namo pamatė, kad jų šalis juos laiko nevykėliais. Augo nauja karta – išsižadėtoji, neturinti iliuzijų ir sentimentų gyventi pagal visai Amerikai būdingą, juos išdavusi tvarkingo gyvenimo idealą.

Maža to – beveik visi šauktiniai, vykę į Vietnamą, kasdien patiriamus baisumus ištverdavo rūkydami marihuaną. Grįžusieji ‘supažindino’ su ja kitus jaunuolius, ir ji greitai paplito. Septintojo dešimtmečio pabaigoje jau buvo susikūrusi ištisa antikultūra, kuri siekė pasitraukti iš visuomenės, o savo narkotiku pasirinko kanapę. Prasidėjo ‘hipių’ judėjimas.

my enemy

Kanapės vartojimas senaisiais laikais

Prieš tai straipsnyje rašiau, kodėl XX a. į kanapių rūkymą žiūrima kaip į svetimos, nepriimtinos kultūros kišimąsi į Vakarų kultūrą. Visgi reikia nepamiršti, kad kanapių rūkymas nėra naujas dalykas, tai egzistavo jau seniausiais laikais. Kanapė įvairiais pavidalais vartojama jau beveik 5000 metų ir didesnę šio laiko dali ji buvo vertinama kaip tonizatorius.

‘Pradėjau rinkti šio augalo lapus ir juos valgyti, – rašė XIII a. persų vienuolis Heydaras, – ir jie keldavo manyje džiugesį, kurį regėjote.’

Net ir ne taip seniai – 1895 m. ‘New York Herald’ korespondentas sulaikęs kvėpavimą pasakojo:

‘Per pilnatį Šiaurės Sirijos nosairiyeh genties vyrai dalyvauja ceremonijoje, kurios metu suvartojamas milžiniškas kiekis hašišo. Ceremonija prasideda ritualiniu avies aukojimu, po kurio jie siunčia iš rankų į rankas molini indą, pripildytą skysto hašišo medaus. Prie dubens dugno pritaisytas pluoštas kanapės lapų. Išgėrus šio skystimo, nosairiyeh akys praskaidrėja, jų pulsas padažnėja, jiems ėmus šokti, jų kūnai trykšta nesenkančia energija’.

puodas
Šis pasakojimas tiksliai sutampa su 2500 metų senumo graikų istoriko Herodoto liudijimais; jis aptiko, jog skitų genties vyrai svaiginasi kanapės dūmais:

‘Jie pasistato palapinę iš trijų lazdų, įkypai įsmeigtų į žemę, ištempia ant jų kailius, bet juos kloja taip, kad neliktų nė plyšelio. Palapinėje ant žemės pastato indą, į kurį įdeda kelis iki raudonumo įkaitintus akmenis, tada įberia kanapės sėklų … Jos tuoj ima rūkti ir skleisti tokius garus, kokių nepranoktų jokia graikų maudyklė. Skitai patenkinti šaukia iš džiaugsmo’.

puodas

Marihuanos kritika ir kultūra

‘Marihuana sukelia erotinius impulsus ir skatina pasibaisėtinus lytinius nusikaltimus’, – teigė britų dienraštis ‘Daily Mirror’ 1924 m.; ir toks teiginys daugybei žmonių visame pasaulyje iki šiol atrodo prasmingesnis nei Normano Mailerio žodžiai.

Kiti nemėgsta ne pačios kanapės, bet jos supančios kultūrinės aplinkos. ‘Aš keliskart rūkiau kanapę su savo bičiuliais, ir buvo visai nieko, – prisimena Colinas Byrne’as, 28 metų mokytojas iš Belfasto Airijoje. – Tik mane erzino visos tos su ja susijusios nesąmonės. Tas visas etiketas, tas visas žodynas, viskas! Rodės, kad
mano bičiuliai, kurie buvo tik paprasčiausi Belfasto chuliganai, vaizdavosi esą San Francisko hipiai. Seni, paduok cigarką ir Ė, šitas šūdas – geras! Tikrai apgailėtinai atrodė. Man tik norėjosi jiems gerai įkrėsti ir pasakyti, kad liautųsi elgęsi kaip tuntas pamaivų.’

Colino Byrne’o patirtį puikiai perteikia New Columbia Encyclopediakurioje teigiama: ‘Visuomenėje vyraujanti negatyvi nuomonė apie marihuaną, galimas daiktas, daugiausia susidarė dėl šio narkotiko poveikio – jis skatina introspekciją ir kūno pasyvumą, o šie bruožai laikomi antipatiškais kultūroje, kuri vertina agresyvumą,
sieki ir aktyvumą’.

Kanapės vartojimo tradicija iš esmės yra šios ‘introspekcijos ir kūno pasyvumo’ apraiška. Tipiško marihuanos rūkoriaus stereotipinis įvaizdis – tai simuliantas, kuris visą dieną drybso, klausosi The Grateful Dead ir jei tik gali – vengia darbo ar bet ko, kas duotų kokią naudą. Būtent šis įvaizdis labiau nei bet kuris kitas kursto ištisų kovotojų prieš kanapę kartų rūstybę. Ypač Amerikoje kanapės vartojimo tradicija suvokiama kaip antiamerikietiška kultūra, tiksliau – kaip juodaodžių, indėnų ir meksikiečių kultūra.

žolininkas