Marihuanos kritika ir kultūra

‘Marihuana sukelia erotinius impulsus ir skatina pasibaisėtinus lytinius nusikaltimus’, – teigė britų dienraštis ‘Daily Mirror’ 1924 m.; ir toks teiginys daugybei žmonių visame pasaulyje iki šiol atrodo prasmingesnis nei Normano Mailerio žodžiai.

Kiti nemėgsta ne pačios kanapės, bet jos supančios kultūrinės aplinkos. ‘Aš keliskart rūkiau kanapę su savo bičiuliais, ir buvo visai nieko, – prisimena Colinas Byrne’as, 28 metų mokytojas iš Belfasto Airijoje. – Tik mane erzino visos tos su ja susijusios nesąmonės. Tas visas etiketas, tas visas žodynas, viskas! Rodės, kad
mano bičiuliai, kurie buvo tik paprasčiausi Belfasto chuliganai, vaizdavosi esą San Francisko hipiai. Seni, paduok cigarką ir Ė, šitas šūdas – geras! Tikrai apgailėtinai atrodė. Man tik norėjosi jiems gerai įkrėsti ir pasakyti, kad liautųsi elgęsi kaip tuntas pamaivų.’

Colino Byrne’o patirtį puikiai perteikia New Columbia Encyclopediakurioje teigiama: ‘Visuomenėje vyraujanti negatyvi nuomonė apie marihuaną, galimas daiktas, daugiausia susidarė dėl šio narkotiko poveikio – jis skatina introspekciją ir kūno pasyvumą, o šie bruožai laikomi antipatiškais kultūroje, kuri vertina agresyvumą,
sieki ir aktyvumą’.

Kanapės vartojimo tradicija iš esmės yra šios ‘introspekcijos ir kūno pasyvumo’ apraiška. Tipiško marihuanos rūkoriaus stereotipinis įvaizdis – tai simuliantas, kuris visą dieną drybso, klausosi The Grateful Dead ir jei tik gali – vengia darbo ar bet ko, kas duotų kokią naudą. Būtent šis įvaizdis labiau nei bet kuris kitas kursto ištisų kovotojų prieš kanapę kartų rūstybę. Ypač Amerikoje kanapės vartojimo tradicija suvokiama kaip antiamerikietiška kultūra, tiksliau – kaip juodaodžių, indėnų ir meksikiečių kultūra.

žolininkas

Visi rūko žolę. Tarp savitos kultūros ir simbolinio veiksmo.

‘Visi rūko žolę. Politika šiuo klausimu tiesiog siaubinga, ji visai nedera su tikrove. Ar aš rūkiau? Aišku, kad rūkiau. Dabar jau Labai retai, bet nedvejočiau, parūkyčiau – kodėl gi ne? Malonu. Jaunimas irgi rūko. Kaip drįsta toriai (britų Konservatorių partija) kištis? Du trečdaliai smurtinių nusikaltimų susiję su alkoholiu. Kiek procentų susiję su marihuana? Nė vieno. Ji neskatina prievartos, tiesą sakant, žmogus pasidarai nuobodokas. Nežmoniška, kad jos negalima gauti Laisvai.’
Lewisas Wolpertas, britų biologas.

Yra vienas dalykas, kuris marihuanos rūkaliams reiškia daugiau nei pati marihuana – tai turtinga kanapės ir jos mėgėjų kultūrinė aplinka. Gal dėl kanapės mistinių ir dvasinių šaknų, gal dėl psichoterapinio šio narkotiko poveikio ir dėl to, kad jis nelegalus, net ir pats veiksmas – surūkyti marihuanos suktinę – yra labai simboliškas. Kanapės vartojimas sukūrė savo kalbą, humorą, etiketą, meną, literatūrą ir muziką. Šią kultūrinę tradiciją pavydžiai saugo tie, kurie yra jos dalis, o pašiepia, neteisingai supranta, gal
net prisibijo tie, kurie jos dalis nėra.

‘Žmogaus būsena nuo marihuanos visada pasidaro egzistencinė, – teigia rašytojas Normanas Maileris. – Jis ima jausti kiekvienos akimirkos svarbą ir pajunta, kaip akimirka kinta. Jis jaučia savo būtį, pradeda suvokti, koks milžiniškas yra niekumas įrenginys – hi-fi aparatūros zirzimas, beprasmės pauzės tuštuma; žmogus pradeda suvokti, jog visi mes tarpusavyje kariaujame – kiekviename iš mūsų glūdinti tuštuma siekia užsipulti kitų būti, savo ruožtu mūsų būtis yra puolama kitų tuštumos.’

Tiems, kurie vartoja kanapę, Mailerio apibūdinta patirtis, įgyta ją rūkant, tikriausiai daug reiškia. Tiems, kurie jos nevartoja, tai tikrai skamba kaip tipiškas ezoterinis narkomano kliedesys.

Bob Marley

Mokslininkai: marichuana mažiau kenksminga nei tabakas

Dvidešimt metų trukęs tyrimas apie marihuanos įtaką plaučiams pasibaigė mėgstančių „padūmoti žolytę“ naudai: mokslininkų teigimu, net intensyvus marihuanos rūkymas, skirtingai nuo tabako vartojimo, plaučiams beveik nekenkia.

Straipsnyje, publikuotame Journal of the American Medical Association, autoriai iš Alabamos Birmingeme universiteto (JAV) aprašo ilgiau nei dvidešimt metų trukusį tyrimą, kuris prasidėjo dar 1985 m. Tuomet buvo atrinkta 5 115 žmonių, kurių amžius svyravo nuo 15 iki 35 metų ir kurie rūkė paprastą tabaką, marihuaną arba abi šias substancijas. Per tuos 20 metų tyrimo dalyviams periodiškai tekdavo patirti pulmonologines patikras. Testai turėjo parodyti, kai keičiasi plaučių talpa priklausomai nuo vartojamos medžiagos.

Žinoma, jog tabako rūkymas tampa chroniškų plaučių susirgimų priežastimi, tokioms ligoms, pavyzdžiui, priklauso ir plaučių emfizema. Panašios negerovės lemia, jog plaučiai blogai užsipildo oru. Mokslininkai pas paprasto tabako rūkytojus stebėdavo klasikinį plaučių funkcionalumo susilpnėjimą. O štai su marihuana reikalai klostėsi kiek kitaip.

Didesnė tyrime dalyvavusių žmonių dalis nebuvo užkietėję rūkaliai: marihuana buvo vartojama porą kartų per mėnesį, ir plaučių sveikatos tai neįtakojo. Tačiau net tie, kurie rūkė marihuaną daug intensyviau, t. y. dažniau nei 20 kartų per mėnesį ilgus metus, jų plaučių tūrio sumažėjimas buvo visai nežymus.

Žinoma, mokslininkai atsižvelgė į lytį, amžių, rasę, kūno matmenis ir kitus faktorius, nuo kurių galėtų priklausyti plaučių tūris. Ir, žinoma, tai ne tik gera žinia tiems, kurie mėgsta „žolytės“ pagalba atsipalaiduoti, tačiau ir ligoniams, kuriems marihuana išrašyta gydytojo (medicinos tikslais, pavyzdžiui, esant neurologiniams susirgimams, ji vartojama 16 šalių).

Tačiau kai kurie skeptikai mano, jog tyrėjai neįžvelgė visų marihuanos rūkymo pasekmių plaučiams. Susikoncentravę ties plaučių tūriu, jie neatsižvelgė į tokius dalykus, kaip kosulys, silpnas kvėpavimas ir panašiai. Ir rūkant tabaką, ir marihuaną į kvėpavimo takus patenka augalinės medžiagos degimo produktai, ir kažkoks jų poveikio efektas turi pasireikšti abiem atvejais. Nors, mokslininkų teigimu, specialus inhaliatorius leidžia įkvėpti tik veikliąsias marihuanos medžiagas, kurios neapkrauna kvėpavimo takų rūkymą lydinčiais dūmais.

Truputis Marihuanistinės propagandos :)