Kanapės vartojimas senaisiais laikais

Prieš tai straipsnyje rašiau, kodėl XX a. į kanapių rūkymą žiūrima kaip į svetimos, nepriimtinos kultūros kišimąsi į Vakarų kultūrą. Visgi reikia nepamiršti, kad kanapių rūkymas nėra naujas dalykas, tai egzistavo jau seniausiais laikais. Kanapė įvairiais pavidalais vartojama jau beveik 5000 metų ir didesnę šio laiko dali ji buvo vertinama kaip tonizatorius.

‘Pradėjau rinkti šio augalo lapus ir juos valgyti, – rašė XIII a. persų vienuolis Heydaras, – ir jie keldavo manyje džiugesį, kurį regėjote.’

Net ir ne taip seniai – 1895 m. ‘New York Herald’ korespondentas sulaikęs kvėpavimą pasakojo:

‘Per pilnatį Šiaurės Sirijos nosairiyeh genties vyrai dalyvauja ceremonijoje, kurios metu suvartojamas milžiniškas kiekis hašišo. Ceremonija prasideda ritualiniu avies aukojimu, po kurio jie siunčia iš rankų į rankas molini indą, pripildytą skysto hašišo medaus. Prie dubens dugno pritaisytas pluoštas kanapės lapų. Išgėrus šio skystimo, nosairiyeh akys praskaidrėja, jų pulsas padažnėja, jiems ėmus šokti, jų kūnai trykšta nesenkančia energija’.

puodas
Šis pasakojimas tiksliai sutampa su 2500 metų senumo graikų istoriko Herodoto liudijimais; jis aptiko, jog skitų genties vyrai svaiginasi kanapės dūmais:

‘Jie pasistato palapinę iš trijų lazdų, įkypai įsmeigtų į žemę, ištempia ant jų kailius, bet juos kloja taip, kad neliktų nė plyšelio. Palapinėje ant žemės pastato indą, į kurį įdeda kelis iki raudonumo įkaitintus akmenis, tada įberia kanapės sėklų … Jos tuoj ima rūkti ir skleisti tokius garus, kokių nepranoktų jokia graikų maudyklė. Skitai patenkinti šaukia iš džiaugsmo’.

puodas

Marihuanos kritika ir kultūra

‘Marihuana sukelia erotinius impulsus ir skatina pasibaisėtinus lytinius nusikaltimus’, – teigė britų dienraštis ‘Daily Mirror’ 1924 m.; ir toks teiginys daugybei žmonių visame pasaulyje iki šiol atrodo prasmingesnis nei Normano Mailerio žodžiai.

Kiti nemėgsta ne pačios kanapės, bet jos supančios kultūrinės aplinkos. ‘Aš keliskart rūkiau kanapę su savo bičiuliais, ir buvo visai nieko, – prisimena Colinas Byrne’as, 28 metų mokytojas iš Belfasto Airijoje. – Tik mane erzino visos tos su ja susijusios nesąmonės. Tas visas etiketas, tas visas žodynas, viskas! Rodės, kad
mano bičiuliai, kurie buvo tik paprasčiausi Belfasto chuliganai, vaizdavosi esą San Francisko hipiai. Seni, paduok cigarką ir Ė, šitas šūdas – geras! Tikrai apgailėtinai atrodė. Man tik norėjosi jiems gerai įkrėsti ir pasakyti, kad liautųsi elgęsi kaip tuntas pamaivų.’

Colino Byrne’o patirtį puikiai perteikia New Columbia Encyclopediakurioje teigiama: ‘Visuomenėje vyraujanti negatyvi nuomonė apie marihuaną, galimas daiktas, daugiausia susidarė dėl šio narkotiko poveikio – jis skatina introspekciją ir kūno pasyvumą, o šie bruožai laikomi antipatiškais kultūroje, kuri vertina agresyvumą,
sieki ir aktyvumą’.

Kanapės vartojimo tradicija iš esmės yra šios ‘introspekcijos ir kūno pasyvumo’ apraiška. Tipiško marihuanos rūkoriaus stereotipinis įvaizdis – tai simuliantas, kuris visą dieną drybso, klausosi The Grateful Dead ir jei tik gali – vengia darbo ar bet ko, kas duotų kokią naudą. Būtent šis įvaizdis labiau nei bet kuris kitas kursto ištisų kovotojų prieš kanapę kartų rūstybę. Ypač Amerikoje kanapės vartojimo tradicija suvokiama kaip antiamerikietiška kultūra, tiksliau – kaip juodaodžių, indėnų ir meksikiečių kultūra.

žolininkas

Visi rūko žolę. Tarp savitos kultūros ir simbolinio veiksmo.

‘Visi rūko žolę. Politika šiuo klausimu tiesiog siaubinga, ji visai nedera su tikrove. Ar aš rūkiau? Aišku, kad rūkiau. Dabar jau Labai retai, bet nedvejočiau, parūkyčiau – kodėl gi ne? Malonu. Jaunimas irgi rūko. Kaip drįsta toriai (britų Konservatorių partija) kištis? Du trečdaliai smurtinių nusikaltimų susiję su alkoholiu. Kiek procentų susiję su marihuana? Nė vieno. Ji neskatina prievartos, tiesą sakant, žmogus pasidarai nuobodokas. Nežmoniška, kad jos negalima gauti Laisvai.’
Lewisas Wolpertas, britų biologas.

Yra vienas dalykas, kuris marihuanos rūkaliams reiškia daugiau nei pati marihuana – tai turtinga kanapės ir jos mėgėjų kultūrinė aplinka. Gal dėl kanapės mistinių ir dvasinių šaknų, gal dėl psichoterapinio šio narkotiko poveikio ir dėl to, kad jis nelegalus, net ir pats veiksmas – surūkyti marihuanos suktinę – yra labai simboliškas. Kanapės vartojimas sukūrė savo kalbą, humorą, etiketą, meną, literatūrą ir muziką. Šią kultūrinę tradiciją pavydžiai saugo tie, kurie yra jos dalis, o pašiepia, neteisingai supranta, gal
net prisibijo tie, kurie jos dalis nėra.

‘Žmogaus būsena nuo marihuanos visada pasidaro egzistencinė, – teigia rašytojas Normanas Maileris. – Jis ima jausti kiekvienos akimirkos svarbą ir pajunta, kaip akimirka kinta. Jis jaučia savo būtį, pradeda suvokti, koks milžiniškas yra niekumas įrenginys – hi-fi aparatūros zirzimas, beprasmės pauzės tuštuma; žmogus pradeda suvokti, jog visi mes tarpusavyje kariaujame – kiekviename iš mūsų glūdinti tuštuma siekia užsipulti kitų būti, savo ruožtu mūsų būtis yra puolama kitų tuštumos.’

Tiems, kurie vartoja kanapę, Mailerio apibūdinta patirtis, įgyta ją rūkant, tikriausiai daug reiškia. Tiems, kurie jos nevartoja, tai tikrai skamba kaip tipiškas ezoterinis narkomano kliedesys.

Bob Marley