Hipių judėjimas ir žolės kelias

Hipių judėjimas, kanapės

Kaip jau rašiau ankstesniame straipsnyje, hipių judėjimas buvo apvainikuotas Vudstoko festivalio, tai buvo ne tik muzikos festivalis, bet ir pareiškimas apie kitokį gyvenimo būdą. Žinoma, hipiai pašiurpino vidurinįjį amerikiečių sluoksnį. Valdžia matė,kad hipių judėjimas įgyja didžiulį mastą ir neįstengė jo pažaboti. Po Vudstoko prasidėjo ir didžioji kova už kanapės legalizavimą, o seni hipiai iki šių laikų neįsivaizduojami be marihuanos suktinės.

Tiek JAV, tiek Europoje iki to laiko jaunuoliai svaigindavosi alkoholiu, bet paveikti hipių judėjimo ir tokių muzikos grupių ‘The Beatles’, ‘The Rolling Stones’ daugelis jaunuolių išbandė kanapę. Tiesa, kova už kanapės legalizavimą buvo gana intensyvi, bet trumpa. Spausdinti kreipimaisi, netgi ‘The Times’ agitavo už kanapių legalizavimą, 1969 m. ‘The Rolling Stones’ koncerte buvo visuotinai rūkoma žolė, surengtos kelios demonstracijos, bet vėliau hipių įkarštis nuslūgo. Liautasi atvirai rūkyti žolę, o dar sugriežtinus įstatymus prasidėjo hipių migracija. Pirmiausia Europos hipiai keliaudavo į Ispaniją, Maroką, Graikiją, kur žolės buvo daug, o būstai ir pragyvenimas pigus, be to, palankus oras. Vėliau hipių maršrutai tęsėsi į Turkiją, Indiją, kur vis dar išlikę nedidelių hipių kolonijų iki dabar.

Vietnamo karas, maištas ir hipių judėjimas

Jei ir yra kokia nors epocha, kurią būtų galima vadinti šlovingiausiais šiuolaikinės kanapės drop acid not bombstradicijos metais, tai – septintojo dešimtmečio pabaiga Amerikoje. Pamiršę pokario vargus ir nenorėdami, kaip kad jų tėvų karta, pritarti Normano Rockwello idilei, jaunieji amerikiečiai atrado save per muziką, seksą, keliones ir nesantaiką – per viską, kas radosi iš marihuanos dūmelio ir lsd.

Kanapė daugeliu atvejų neabejotinai buvo maištininko aksesuaras. Visą XX amžių valdžios ją smerkė kaip dalyką, žlugdanti Amerikos jaunimą. Harry J. Anslingeris, vyriausybės atstovas, stovėjęs priešakinėse antikanapinio judėjimo gretose, kaip pasiutęs puolė blogio piktžolę, visoje šalyje keldamas iracionalią paranojišką šio narkotiko baimę. Tačiau septintajame dešimtmetyje Anslingerio propaganda išsikvėpė ir Jungtinėse Valstijose ėmė rastis nauja nuotaika.

Jaunus vyrus šaukdavo į kariuomenę ir siųsdavo į Vietnamą kariauti, o iš ten jie grįždavo lavonų maišuose. Tie, kurie liko gyvi, grįžę namo pamatė, kad jų šalis juos laiko nevykėliais. Augo nauja karta – išsižadėtoji, neturinti iliuzijų ir sentimentų gyventi pagal visai Amerikai būdingą, juos išdavusi tvarkingo gyvenimo idealą.

Maža to – beveik visi šauktiniai, vykę į Vietnamą, kasdien patiriamus baisumus ištverdavo rūkydami marihuaną. Grįžusieji ‘supažindino’ su ja kitus jaunuolius, ir ji greitai paplito. Septintojo dešimtmečio pabaigoje jau buvo susikūrusi ištisa antikultūra, kuri siekė pasitraukti iš visuomenės, o savo narkotiku pasirinko kanapę. Prasidėjo ‘hipių’ judėjimas.

my enemy