Hipiai, San Franciskas ir HUMAN BE-IN

Jungtinėse Valstijose kanapės kultūriniu centru tapo San Franciskas. Kaip tik ten, Longšomans Hole (Longshoreman’s Hall) prasidėjo psichodelinė era, kai 1966 m. hipių grupė surengė koncertą, kuri pavadino Trips Festival. Greta esančio Aukso vartų (Golden Gate) parko dalyje, vadinamoje Polo lauku, 1967 m. po atviru dangumi įvyko didžiulis koncertas – love-in (reiškė ‘susibūrimas meilės šlovinimui’), pavadintas Human Be-In.

Koncerto ižymybės buvo Jefferson Airplane ir bitnikas poetas Allenas Ginsbergas. Hait (Haight) gatvėje, hipių judėjimo centre, ir gretimoje Ešburi (Ashbury) gatvėje minios marihuanos dūmytojų rinkosi hedšopuose – specialiose krautuvėlėse, kuriose buvo prekiaujama hipiškais reikmenimis – ir degino kvapnias žvakes, meditavo bei keitėsi indų meno dirbiniais. Jei anuomet būtų buvusios greitosios paskolos, dėl šio renginio jų paklausa būtų gerokai išaugusi. Viena labiausiai viliojančių vietų buvo Psichodelinė parduotuvė (Psychodelic Shop), kurioje buvo pardavinėjami visokiausi hipiški dalykai, taip pat ir dolerių banknotai su Greateful Dead dainininko Jerry Garcia’os atvaizdu viduryje.

Lawrence’o Ferlinghetti įkurtas City Lights knygynas puikavosi hipių intelektualų grietinėle. Jo rūsyje Allenas Ginsbergas pirmą kartą perskaitė savo poemą Staugsmas (Howl) – šis įvykis, manoma, paskatino atsirasti bitnikų judėjimą ir yra chronologiškai aprašytas kultiniame hipiškame Jacko Kerouaco romane Kelyje. Filmore Auditorium tapo svarbiausia koncertų sale, kurioje hipių guru Billo Grahamo kvietimu koncertuodavo tokios populiarios grupės kaip The Doors ir The Byrds.

the human be-in

Vietnamo karas, maištas ir hipių judėjimas

Jei ir yra kokia nors epocha, kurią būtų galima vadinti šlovingiausiais šiuolaikinės kanapės drop acid not bombstradicijos metais, tai – septintojo dešimtmečio pabaiga Amerikoje. Pamiršę pokario vargus ir nenorėdami, kaip kad jų tėvų karta, pritarti Normano Rockwello idilei, jaunieji amerikiečiai atrado save per muziką, seksą, keliones ir nesantaiką – per viską, kas radosi iš marihuanos dūmelio ir lsd.

Kanapė daugeliu atvejų neabejotinai buvo maištininko aksesuaras. Visą XX amžių valdžios ją smerkė kaip dalyką, žlugdanti Amerikos jaunimą. Harry J. Anslingeris, vyriausybės atstovas, stovėjęs priešakinėse antikanapinio judėjimo gretose, kaip pasiutęs puolė blogio piktžolę, visoje šalyje keldamas iracionalią paranojišką šio narkotiko baimę. Tačiau septintajame dešimtmetyje Anslingerio propaganda išsikvėpė ir Jungtinėse Valstijose ėmė rastis nauja nuotaika.

Jaunus vyrus šaukdavo į kariuomenę ir siųsdavo į Vietnamą kariauti, o iš ten jie grįždavo lavonų maišuose. Tie, kurie liko gyvi, grįžę namo pamatė, kad jų šalis juos laiko nevykėliais. Augo nauja karta – išsižadėtoji, neturinti iliuzijų ir sentimentų gyventi pagal visai Amerikai būdingą, juos išdavusi tvarkingo gyvenimo idealą.

Maža to – beveik visi šauktiniai, vykę į Vietnamą, kasdien patiriamus baisumus ištverdavo rūkydami marihuaną. Grįžusieji ‘supažindino’ su ja kitus jaunuolius, ir ji greitai paplito. Septintojo dešimtmečio pabaigoje jau buvo susikūrusi ištisa antikultūra, kuri siekė pasitraukti iš visuomenės, o savo narkotiku pasirinko kanapę. Prasidėjo ‘hipių’ judėjimas.

my enemy