Gyvenimas ir ramybė pagal hipius

gyvenimas-ir-ramybe

Tikriausiai didelė dalis ramų gyvenimą sieja su sėslumu, su savo namais bei šeima. Daugelis žmonių siekia pastovumo, kuris atsiranda turint nuolatinį darbą, įsigyjant savo būstą bei kitą turtą. Pastovumas kuria saugumo jausmą ir leidžia jaustis ramiau, nebijoti dėl savo artimos bei tolimos ateities. Pastovus, užtikrintas gyvenimas ir ramybė yra ne vieno mūsų siekis. Taigi kas lemia, kad pasaulyje egzistuoja žmonės, kurie sąmoningai, savo pasirinkimu atsisako arba tiesiog nepriima pastovumo, kurie džiaugiasi nežinodami, kas bus rytoj bei kur jie bus kitą mėnesį? Vieni žinomiausių pasaulio klajoklių yra ne tauta, o žmonių subkultūra, plačiai žinoma hipių vardu. Hipių vardas dažniausiai siejamas su šeštuoju ir septintuoju dešimtmečiu, su protestais prieš karą, roko muzika bei “žolės” rūkymu. Ir išties, laikai keitėsi, tačiau kertiniai hipių pasaulėžiūros akmenys išliko tokie pat. Jie itin vertina laisvę, tiek individo, tiek grupės ir netgi gyvūnų, dažnai įvairiai kovodami už ją. Vertindami individualias laisves, jie dažnai renkasi nepririšantį gyvenimo būdą ir sau. Įvairūs sezoniniai darbai, gyvenimas ant ratų arba kelyje ir globalios bendruomenės jausmas leidžia jiems mėgautis savo nepriklausomybe. Jų gyvenimas ir ramybė tikriausiai skiriasi nuo daugelio mūsų, tačiau nestabilumas jų negąsdina. Vieni nori mėgautis absoliučia laisve kol jauni, kiti laiko tradicinį gyvenimo būdą tiesiog nuobodžiu ir nepriimtinu. Daugelis hipių bei keliautojų savo gyvenimo ramybę randa būtent ten, kur daugelis nesitikėtų – nestabilume, nuolatiniame pokytyje ir netikrume.

Žolė: narkotikas dėl kurio atsirado Hipių Takas

Vakarų civilizacijos atstovai mėgsta keliauti, jiems patinka sutikti, pažinti kitas kultūras. Amerikoje pradėjus griežtai drausti kanapių rūkymą buvo pradėta dairytis į šalis, kuriose už marihuanos rūkymą vis dar nebuvo baudžiama ir į jį žiūrima atlaidžiai. hipiai Italijoje, Ispanijoje, Maroke mėgavosi kelionėmis ir atmosfera, prisotinta kanapės dūmų. Kanapės, arba žolė narkotikas, buvo rūkomas drąsiai ir nesislapstant. Visgi vėliau hipiai patraukė dar toliau į rytus: pro Stambulą, vėliau į Indiją, kuri tapo tikra hipių meka. Hipiams patiko tai, kad Indijoje pigu, spalvinga, hipiai ramiai meditavo, žolė narkotikas buvo neatsiejamas jų aksesuaras. Toliau Hipių takas driekėsi link Everesto prieigų, link didžiausių pasulio viršukalnių, link Katmandu. Kelionės po Indiją tapo didžiule mada, ten keliavo visa bohema: rašytojai, menininkai ir kiti kultūros veikėjai. Amerikiečiams, augusiems pilnoje taisyklių, karinio muštravimo aplinkoje Indija ir jos kultūra buvo tarsi stebuklingas Alisos pasaulis, staiga atsivėręs jiems prieš akis. Kone kiekvienoje kavinėje galėjai gauti įvairiausios žolės ir ramiai parūkyti, Goa vykdavo šokiai mėnesienoje vandenyno pakrantėje, buvo veriami karoliukai ir nemažai žmonių pasiliko gyventi Indijoje tarę sau, kad atkako į tikrą rojų žemėje.

žolė narkotikas

Hipių judėjimas ir žolės kelias

Hipių judėjimas, kanapės

Kaip jau rašiau ankstesniame straipsnyje, hipių judėjimas buvo apvainikuotas Vudstoko festivalio, tai buvo ne tik muzikos festivalis, bet ir pareiškimas apie kitokį gyvenimo būdą. Žinoma, hipiai pašiurpino vidurinįjį amerikiečių sluoksnį. Valdžia matė,kad hipių judėjimas įgyja didžiulį mastą ir neįstengė jo pažaboti. Po Vudstoko prasidėjo ir didžioji kova už kanapės legalizavimą, o seni hipiai iki šių laikų neįsivaizduojami be marihuanos suktinės.

Tiek JAV, tiek Europoje iki to laiko jaunuoliai svaigindavosi alkoholiu, bet paveikti hipių judėjimo ir tokių muzikos grupių ‘The Beatles’, ‘The Rolling Stones’ daugelis jaunuolių išbandė kanapę. Tiesa, kova už kanapės legalizavimą buvo gana intensyvi, bet trumpa. Spausdinti kreipimaisi, netgi ‘The Times’ agitavo už kanapių legalizavimą, 1969 m. ‘The Rolling Stones’ koncerte buvo visuotinai rūkoma žolė, surengtos kelios demonstracijos, bet vėliau hipių įkarštis nuslūgo. Liautasi atvirai rūkyti žolę, o dar sugriežtinus įstatymus prasidėjo hipių migracija. Pirmiausia Europos hipiai keliaudavo į Ispaniją, Maroką, Graikiją, kur žolės buvo daug, o būstai ir pragyvenimas pigus, be to, palankus oras. Vėliau hipių maršrutai tęsėsi į Turkiją, Indiją, kur vis dar išlikę nedidelių hipių kolonijų iki dabar.

Hipiai geliu vaikai – Vudstoko festivalis (Woodstock)

Hipiai geliu vaikai

Hipiai geliu vaikai Jungtinėse Valstijose pasiekė kulminaciją ir, daugelio nuomone, paskutiniu ‘gyvu’ kanapės vartojimo tradicijos pavyzdžiu tapo Vudstoko festivalis 1969 m. rugpjūtį. Hipiai geliu vaikai susirinko į ganyklą už 160 kilometrų nuo Manheteno, į Vudstoko festivalį atvažiavo daugiau nei 450 tūkstančių hipių.

Keturias dienas trukęs šėlsmas, kuriame nevaržomai buvo pučiama žolė, ryjamas LSD ir mėgaujamasi seksu, sukėlė didžiulį ‘dorų žmonių’ pasipiktinimą, o dar didesnis buvo istorinis ‘kamštis’ kelyje, kuris susidarė uždarius Niujorko valstijos greitkelį. Renginys kainavo apie 2,4 mln. dolerių, o jam draugiškai ‘susimetė’ Johnas Robertsas, Joelis Rosenmanas, Artie Kornfeldas ir Michaelas Langas.

Jei ko tikrai galima pavydėti tai tokio žmogaus kaip Robertsas. Jis paveldėjo vaistinių ir dantų pastos gamybos turtus, baigė Pensilvanijos universitą, tapo JAV kariuomenėje leitenantu ir tuomet 26-erių metų jaunuolis nusprendė paremti jo laikais vyravusią hipių kultūrą. Jis su bendraminčiais savo festivalio idėją skleidė andegraundo spaudoje, tokiuose leidiniuose kaip ‘Village Voice’ ir ‘Rolling Stone’.

Jų šūkis buvo ‘Trys dienos taikos ir muzikos’, kuris atitiko tuo metu tarp hipių populiarias pacifistines nuotaikas, o priviliotos populiariausios tuo metu grupės užtikrino Vudstoko festivalio sėkmę.

Hipiai, San Franciskas ir HUMAN BE-IN

Jungtinėse Valstijose kanapės kultūriniu centru tapo San Franciskas. Kaip tik ten, Longšomans Hole (Longshoreman’s Hall) prasidėjo psichodelinė era, kai 1966 m. hipių grupė surengė koncertą, kuri pavadino Trips Festival. Greta esančio Aukso vartų (Golden Gate) parko dalyje, vadinamoje Polo lauku, 1967 m. po atviru dangumi įvyko didžiulis koncertas – love-in (reiškė ‘susibūrimas meilės šlovinimui’), pavadintas Human Be-In.

Koncerto ižymybės buvo Jefferson Airplane ir bitnikas poetas Allenas Ginsbergas. Hait (Haight) gatvėje, hipių judėjimo centre, ir gretimoje Ešburi (Ashbury) gatvėje minios marihuanos dūmytojų rinkosi hedšopuose – specialiose krautuvėlėse, kuriose buvo prekiaujama hipiškais reikmenimis – ir degino kvapnias žvakes, meditavo bei keitėsi indų meno dirbiniais. Jei anuomet būtų buvusios greitosios paskolos, dėl šio renginio jų paklausa būtų gerokai išaugusi. Viena labiausiai viliojančių vietų buvo Psichodelinė parduotuvė (Psychodelic Shop), kurioje buvo pardavinėjami visokiausi hipiški dalykai, taip pat ir dolerių banknotai su Greateful Dead dainininko Jerry Garcia’os atvaizdu viduryje.

Lawrence’o Ferlinghetti įkurtas City Lights knygynas puikavosi hipių intelektualų grietinėle. Jo rūsyje Allenas Ginsbergas pirmą kartą perskaitė savo poemą Staugsmas (Howl) – šis įvykis, manoma, paskatino atsirasti bitnikų judėjimą ir yra chronologiškai aprašytas kultiniame hipiškame Jacko Kerouaco romane Kelyje. Filmore Auditorium tapo svarbiausia koncertų sale, kurioje hipių guru Billo Grahamo kvietimu koncertuodavo tokios populiarios grupės kaip The Doors ir The Byrds.

the human be-in

Vietnamo karas, maištas ir hipių judėjimas

Jei ir yra kokia nors epocha, kurią būtų galima vadinti šlovingiausiais šiuolaikinės kanapės drop acid not bombstradicijos metais, tai – septintojo dešimtmečio pabaiga Amerikoje. Pamiršę pokario vargus ir nenorėdami, kaip kad jų tėvų karta, pritarti Normano Rockwello idilei, jaunieji amerikiečiai atrado save per muziką, seksą, keliones ir nesantaiką – per viską, kas radosi iš marihuanos dūmelio ir lsd.

Kanapė daugeliu atvejų neabejotinai buvo maištininko aksesuaras. Visą XX amžių valdžios ją smerkė kaip dalyką, žlugdanti Amerikos jaunimą. Harry J. Anslingeris, vyriausybės atstovas, stovėjęs priešakinėse antikanapinio judėjimo gretose, kaip pasiutęs puolė blogio piktžolę, visoje šalyje keldamas iracionalią paranojišką šio narkotiko baimę. Tačiau septintajame dešimtmetyje Anslingerio propaganda išsikvėpė ir Jungtinėse Valstijose ėmė rastis nauja nuotaika.

Jaunus vyrus šaukdavo į kariuomenę ir siųsdavo į Vietnamą kariauti, o iš ten jie grįždavo lavonų maišuose. Tie, kurie liko gyvi, grįžę namo pamatė, kad jų šalis juos laiko nevykėliais. Augo nauja karta – išsižadėtoji, neturinti iliuzijų ir sentimentų gyventi pagal visai Amerikai būdingą, juos išdavusi tvarkingo gyvenimo idealą.

Maža to – beveik visi šauktiniai, vykę į Vietnamą, kasdien patiriamus baisumus ištverdavo rūkydami marihuaną. Grįžusieji ‘supažindino’ su ja kitus jaunuolius, ir ji greitai paplito. Septintojo dešimtmečio pabaigoje jau buvo susikūrusi ištisa antikultūra, kuri siekė pasitraukti iš visuomenės, o savo narkotiku pasirinko kanapę. Prasidėjo ‘hipių’ judėjimas.

my enemy

Kanapės vartojimas senaisiais laikais

Prieš tai straipsnyje rašiau, kodėl XX a. į kanapių rūkymą žiūrima kaip į svetimos, nepriimtinos kultūros kišimąsi į Vakarų kultūrą. Visgi reikia nepamiršti, kad kanapių rūkymas nėra naujas dalykas, tai egzistavo jau seniausiais laikais. Kanapė įvairiais pavidalais vartojama jau beveik 5000 metų ir didesnę šio laiko dali ji buvo vertinama kaip tonizatorius.

‘Pradėjau rinkti šio augalo lapus ir juos valgyti, – rašė XIII a. persų vienuolis Heydaras, – ir jie keldavo manyje džiugesį, kurį regėjote.’

Net ir ne taip seniai – 1895 m. ‘New York Herald’ korespondentas sulaikęs kvėpavimą pasakojo:

‘Per pilnatį Šiaurės Sirijos nosairiyeh genties vyrai dalyvauja ceremonijoje, kurios metu suvartojamas milžiniškas kiekis hašišo. Ceremonija prasideda ritualiniu avies aukojimu, po kurio jie siunčia iš rankų į rankas molini indą, pripildytą skysto hašišo medaus. Prie dubens dugno pritaisytas pluoštas kanapės lapų. Išgėrus šio skystimo, nosairiyeh akys praskaidrėja, jų pulsas padažnėja, jiems ėmus šokti, jų kūnai trykšta nesenkančia energija’.

puodas
Šis pasakojimas tiksliai sutampa su 2500 metų senumo graikų istoriko Herodoto liudijimais; jis aptiko, jog skitų genties vyrai svaiginasi kanapės dūmais:

‘Jie pasistato palapinę iš trijų lazdų, įkypai įsmeigtų į žemę, ištempia ant jų kailius, bet juos kloja taip, kad neliktų nė plyšelio. Palapinėje ant žemės pastato indą, į kurį įdeda kelis iki raudonumo įkaitintus akmenis, tada įberia kanapės sėklų … Jos tuoj ima rūkti ir skleisti tokius garus, kokių nepranoktų jokia graikų maudyklė. Skitai patenkinti šaukia iš džiaugsmo’.

puodas

Marihuanos kritika ir kultūra

‘Marihuana sukelia erotinius impulsus ir skatina pasibaisėtinus lytinius nusikaltimus’, – teigė britų dienraštis ‘Daily Mirror’ 1924 m.; ir toks teiginys daugybei žmonių visame pasaulyje iki šiol atrodo prasmingesnis nei Normano Mailerio žodžiai.

Kiti nemėgsta ne pačios kanapės, bet jos supančios kultūrinės aplinkos. ‘Aš keliskart rūkiau kanapę su savo bičiuliais, ir buvo visai nieko, – prisimena Colinas Byrne’as, 28 metų mokytojas iš Belfasto Airijoje. – Tik mane erzino visos tos su ja susijusios nesąmonės. Tas visas etiketas, tas visas žodynas, viskas! Rodės, kad
mano bičiuliai, kurie buvo tik paprasčiausi Belfasto chuliganai, vaizdavosi esą San Francisko hipiai. Seni, paduok cigarką ir Ė, šitas šūdas – geras! Tikrai apgailėtinai atrodė. Man tik norėjosi jiems gerai įkrėsti ir pasakyti, kad liautųsi elgęsi kaip tuntas pamaivų.’

Colino Byrne’o patirtį puikiai perteikia New Columbia Encyclopediakurioje teigiama: ‘Visuomenėje vyraujanti negatyvi nuomonė apie marihuaną, galimas daiktas, daugiausia susidarė dėl šio narkotiko poveikio – jis skatina introspekciją ir kūno pasyvumą, o šie bruožai laikomi antipatiškais kultūroje, kuri vertina agresyvumą,
sieki ir aktyvumą’.

Kanapės vartojimo tradicija iš esmės yra šios ‘introspekcijos ir kūno pasyvumo’ apraiška. Tipiško marihuanos rūkoriaus stereotipinis įvaizdis – tai simuliantas, kuris visą dieną drybso, klausosi The Grateful Dead ir jei tik gali – vengia darbo ar bet ko, kas duotų kokią naudą. Būtent šis įvaizdis labiau nei bet kuris kitas kursto ištisų kovotojų prieš kanapę kartų rūstybę. Ypač Amerikoje kanapės vartojimo tradicija suvokiama kaip antiamerikietiška kultūra, tiksliau – kaip juodaodžių, indėnų ir meksikiečių kultūra.

žolininkas

Visi rūko žolę. Tarp savitos kultūros ir simbolinio veiksmo.

‘Visi rūko žolę. Politika šiuo klausimu tiesiog siaubinga, ji visai nedera su tikrove. Ar aš rūkiau? Aišku, kad rūkiau. Dabar jau Labai retai, bet nedvejočiau, parūkyčiau – kodėl gi ne? Malonu. Jaunimas irgi rūko. Kaip drįsta toriai (britų Konservatorių partija) kištis? Du trečdaliai smurtinių nusikaltimų susiję su alkoholiu. Kiek procentų susiję su marihuana? Nė vieno. Ji neskatina prievartos, tiesą sakant, žmogus pasidarai nuobodokas. Nežmoniška, kad jos negalima gauti Laisvai.’
Lewisas Wolpertas, britų biologas.

Yra vienas dalykas, kuris marihuanos rūkaliams reiškia daugiau nei pati marihuana – tai turtinga kanapės ir jos mėgėjų kultūrinė aplinka. Gal dėl kanapės mistinių ir dvasinių šaknų, gal dėl psichoterapinio šio narkotiko poveikio ir dėl to, kad jis nelegalus, net ir pats veiksmas – surūkyti marihuanos suktinę – yra labai simboliškas. Kanapės vartojimas sukūrė savo kalbą, humorą, etiketą, meną, literatūrą ir muziką. Šią kultūrinę tradiciją pavydžiai saugo tie, kurie yra jos dalis, o pašiepia, neteisingai supranta, gal
net prisibijo tie, kurie jos dalis nėra.

‘Žmogaus būsena nuo marihuanos visada pasidaro egzistencinė, – teigia rašytojas Normanas Maileris. – Jis ima jausti kiekvienos akimirkos svarbą ir pajunta, kaip akimirka kinta. Jis jaučia savo būtį, pradeda suvokti, koks milžiniškas yra niekumas įrenginys – hi-fi aparatūros zirzimas, beprasmės pauzės tuštuma; žmogus pradeda suvokti, jog visi mes tarpusavyje kariaujame – kiekviename iš mūsų glūdinti tuštuma siekia užsipulti kitų būti, savo ruožtu mūsų būtis yra puolama kitų tuštumos.’

Tiems, kurie vartoja kanapę, Mailerio apibūdinta patirtis, įgyta ją rūkant, tikriausiai daug reiškia. Tiems, kurie jos nevartoja, tai tikrai skamba kaip tipiškas ezoterinis narkomano kliedesys.

Bob Marley

Hašišas literatūros tekstuose

Šį kartą tiesiog pateiksiu kelias ištraukas iš senų knygų, kurias bus įdomu paskaityti.

‘Rodėsi, muzika smelkėsi per sunkų kilimą, sruvo iš sienų, šnarėjo kaip snaigės… Tokią muziką galėjo skleisti tik fėjų pilna valtelė, sklendžianti tyru šaltinio vandeniu, arba angelė motina, migdanti savo angeliuką. Rodėsi, ji smelkiasi į kiekvieną kūno gyslelę ir ramdo muzikos alkį, kuris niekada nebuvo malšintas. Aš tylomis prisikimšau antrą pypkę ir ketinau vėl panerti į svajas, kurios buvo maloniai sklidinos tobulos ramybės ir jaukumo, kai mano kompanionas pasilenkė prie manęs ir tarė: Matau, sparčiai žengiate į Hašišo valdas. Ar jaučiate tobulos ramybės ir keistos, tylios laimės jausmą, kurį jos skleidžia?’

A Hashish-House in New York, H. H. Kane’as, 1883

Assassin of Youth

‘Sudribęs jaunos merginos kūnas guli sumaitotas ant šaligatvio – ji iššoko iš Čikagos gyvenamojo namo penkto aukšto. Visi sakė, kad tai savižudybė, bet iš tiesų tai buvo žmogžudystė. Žudikas buvo narkotikas, kuris Amerikoje žinomas marihuanos, o istorijoje – hašišo vardu. Šis narkotikas, vartojamas susuktas į cigaretes, yra palyginti naujas dalykas Jungtinėse Valstijose ir toks pat pavojingas, kaip susirangiusi barškuolė. Kiek žmogžudysčių, savižudybių, vagysčių, užpuolimų ir beprotybės protrūkių ji kasmet sukelia, ypač tarp jaunimo, galima tik numanyti… Niekas, dėdamas prie lūpų cigaretę, nežino, ar jis pavirs linksmu muzikos rojaus ūžautoju, pamišėliu, ramiu filosofuotoju, ar žudiku.’

Marijuana, Assassin Of Youth, H. Anslingeris, 1937